Ar savo draugų rate turite skirtingų tautinių mažumų atstovų?
Ne, neturiu, nebent kokių šaknų rasime pas kai kuriuos bendradarbius ar artimesnius draugus.
Ar Lietuvoje tautinės mažumos susiduria su kokiais nors iššūkiais? Jei taip, kokiais?
Manau, kad taip. Ypač dabar, esant tokiai politinei situacijai karo fone, didelio priešiškumo
susilaukė rusakalbiai, rusų ir baltarusių tautybės žmonės. Juos tapatina su agresoriais, manoma,
kad ir jų nuomonė tokia pati kaip ir vizualiai pateikiamoji per visą žiniasklaidą bei socialinę
mediją. Turėtų būti sudėtinga ir romų tautybės žmonėms. Daugelis jų tapatinami su klajojančiais
ir linkusiais apgaudinėti, netgi vagiančiais. Vilniuje turėjome čigonų taborą, kurio didžioji dalis
buvo čigonų, todėl romai taip pat siejami su narkotinių medžiagų platinimu, vartojimu. Tai išties
yra sudėtinga, bet man atrodo, kad tie iššūkiai po truputį mažėja.
Ar manote, kad yra kokių nors būdų mažinti diskriminaciją?
Aš galvoju, kad labai viskas keičiasi, keičiantis kartoms. Jaunimas yra atviresnis, jų tolerancijos
lygis yra aukštesnis ir jie didžiąja dalimi nesureikšmina nieko – nei tautybės, nei amžiaus, nei
rasės, nei lytinės pakraipos, nei tikėjimo ar kažkokio kito kitoniškumo. Todėl dabartiniai jaunimo
atstovai integraciją ir toleranciją plečia ir daro efektyvesnę. Senesnes kartas yra sunku apriboti,
nes Lietuviai yra labai konservatyvūs žmonės. Jie labai sunkiai bei mažais žingsneliais priims
naujoves, o jų po truputį, po truputį vis atsiranda. Taip pat, kalbant apie diskriminaciją ir jos
mažėjimą, dirbant mokykloje, tas dalykas pastebimas. Ypač Užupio gimnazijoje, kurioje
tolerancijos ribos yra labai didelės, gimnazistai yra tikrai tolerantiški ir patyčių mūsų mokykloje
tikrai mažai arba jų visai nėra. Mūsų gimnazija yra išskirtinė mokykla Vilniuje, nuoširdžiai tuo
tikiu, nes pakalbėjus su kolegomis kitose mokyklose, išryškėja, kad Užupis yra ta terpė, ta
bendruomenė, kuri priima visokius. Nesvarbu, ar tai būtų tautybė, rasė, tikėjimas ar kažkas
kitokio – visi draugiškai sugyvena.
Ar jūs esate dalyvavusi kitos tautos kultūriniame renginyje?
Žinokit, nepasakysiu, nes neatsimenu. Bet tikriausiai ne, nes būtų gal kažkoks labai įstrigęs
dalykas. Nebent užsienio šalyse, bet aš toli nevažinėju, tad nieko išskirtinio neatsimenu.
Ar turite kitų tautų mėgstamų patiekalų?
Skaniausias tikriausiai būtų Kijevo kotletas. Man patinka ukrainietiška bei kita tradiciška virtuvė.
Kokių populiariausių stereotipų žinote apie tautines mažumas?
Daugelį negražių: saugotis romų, nes apgaus, įspraus į kampą ar apie jų apgaulingas būrėjas,
vaikštančias po gatves. Taip pat sklido stereotipai, kad lenkai labai gudrūs bei geriausi
pardavėjai. Na, o žydai – protingiausia tauta.
O ką manote apskritai apie stereotipus? Ar jie dažniausiai būna blogi, ar geri?
Nežinau, tikriausiai yra ir tokių, ir tokių. Tie vaizdingi posakiai dažniausiai būna šiokiam tokiam
pašiepimui, kažko sumenkinimui, todėl jų daugiau žinome bei vartojame šiuolaikinėje
visuomenėje. Bet yra išties, mano nuomone, gražių stereotipų, kurie atskleidžia ir gerąsias tautų
savybes kaip sumanumą, vadybinius gebėjimus.
Kokiose srityse, manote, yra sunkiausia pritapti kitos tautos atstovams?
Jeigu mes kalbame konkrečiai apie darbą ir gebėjimus, manau, rimtos įmonės nediskriminuoja.
Tokios įmonės nevertina žmogaus pagal tautybę ar religiją, o vertina jo pasiekimus, gebėjimus,
tad pritapti neturėtų būti sunku.
Anksčiau turbūt būčiau pasakiusi, kad odos spalva turi įtakos kai kuriose srityse. Sakykime, koks
nors personalas nenori juodaodžio ir panašiai… Dabar, man atrodo, ir šitoj vietoj mes laisvėjame ir vertiname žmones pagal jų gebėjimus. Tačiau, jeigu įmonė, pavyzdžiui, puoselėja
lietuviškas tradicijas ar lietuviškas vertybes, būtų keista matyti kokį juodaodį dirbantį tokioje
srityje. Įsivaizduoju vienintelį trūkumą – tai kalbos barjerą, na ir ypač senesniosioms kartoms
būdingą dalyką – tradicijas, kurios sudaro tam tikrus apribojimus. Pavyzdžiui, lietuviškų
cepelinų turkų turbūt nepamatytume gaminant Turkijoje, tačiau lietuviai – jau įvaldę turkiškų
kebabų gamybą.
Ar esate kažkada pajutusi diskriminaciją?
Apskritai darbo bendruomenėje – ne. Nebent studijų ar mokyklos laikais diskriminacija jautėsi
dėl tavo gebėjimų. Pavyzdžiui, tu sugebi sutarti su visais. Kažkam dėl to skauda, kad jis draugų
neturi. Tu atiduodi be galo daug savęs namų darbams, kad gerus pažymius gautum, o kažkas
plaukia pasroviui be pastangų ir jis pyksta bei tave atstumia. Mano atveju – aš buvau mokytojos
dukra. Mane atstumdavo, nes vyravo stereotipas, kad mokytojų vaikai viską jiems išplepės. Aš
manau, kad daug kas priklauso nuo kolektyvo bei aplinkos, nes dažniausiai aplinkinių elgesys su
tavimi yra atspindys jų vidinio pasaulio.
Ar manote, kad skirtingų tautų atstovai bendrauja pakankamai artimai?
Dabar, tikriausiai, kad taip. Turiu buvusių mokinių, išvažiavusių studijuoti į užsienį. Mokiniai
pasakojo, kad labai smagu, kad pamatai visiškai kitokius žmones ir kad studijos labai suartino su
kitataučiais studentais. Taip pat minėjo, kad labai suartėjo su užsienyje besimokančiais lietuviais,
nes jų ten tik vienetai, bendraujant jaučiama tam tikra savotiška sąsaja. Manau, kad dabartinių
jaunų žmonių privalumas – gebėti bendrauti su visiškai skirtingais žmonėmis, nepaisant
sustabarėjusių nuostatų.
Lėja Urbšytė, Kamilė Kamsiukaitė 2D