Ar manote, kad šių metų tema – tautinės bendruomenės Lietuvoje – yra mums aktuali?
Na, aš manau, kad ji yra aktuali vien dėl to, kad tai yra būdas sužinoti, apie ką kartais per įprastas
pamokas mes nekalbame. Tai visada yra geras atradimo džiaugsmas ir akiračio praplėtimas.
O ar jums ši tema yra aktuali?
Asmeniškai man ji nėra aktuali, nes aš daugiau ar mažiau toje temoje gaudausi, bet manau, kad
jums tai gera tema susidaryti pilnesnį Lietuvos vaizdą.
Kaip manote, kurios tautinės bendruomenės tradicijos yra labiausiai išsiskiriančios?
Na, ko gero, tokia būtų karaimų bendruomenė, nes ji yra ir kalbiniu požiūriu, ir religiniu, ir,
tarkime, savo papročiais unikaliausia tautinė bendruomenė. Praktiškai karaimų yra tik Lietuvoje
ir gal šiek tiek yra Lenkijoje. Galų gale, žydai turi savo valstybę, totoriai tik tokią savotišką
autonomiją Rusijos federacijoje, todėl karaimai yra tikrai labai kompaktiška, nedidelė ir ypatinga
tautinė bendruomenė.
O kodėl šiais laikais jos tiek mažai?
Pirmas dalykas, jų buvo sunki istorija. Antras dalykas, yra labai sunku išsiplėsti tautinei
mažumai gyvenančiai kitos tautos apsuptyje, kada, iš tikrųjų, labai smarkiai yra prarandamas
autentiškumas. Tarkime, jų pavardės yra suslavėjusios, sulenkėjusios, sulietuvintos, daugelis ir
vardus prisiėmė įprastus, tad taip per tokius labai paprastus dalykus nunyksta ryšys su savo tauta.
Amžina taisyklė yra, kad valstybė yra tautos namai. Kai nėra valstybės, tada tautai iš karto
atsiranda begalės pavojų išnykti, mažėti ir su karaimais taip yra nutikę.
Kuri tautinė bendruomenė yra labiausiai įsiliejusi į mūsų visuomenę?
Sunku pasakyti, tas žodis visuomenė yra labai aptakus. Jei imti visuomenę kaip profesines
veiklas, verslą, kultūrą, tai daugiau ar mažiau visos. Kitas dalykas, kiek kiekvienos tautinės
bendruomenės save laiko pilietine, patriotine prasme lietuviais, tai irgi atskiras klausimas.
Kažkada žydai save vadino litvakais – Lietuvos žydais. Istoriškai žydai buvo, ko gero, labai
stipriai įsilieję ir vėlgi nevisiškai įsilieję, nes gyveno pagal savo papročius, kompaktiškai, savo
getose (getos ta gerąja žodžio prasme, ne ta reikšme, kurią naciai tam žodžiui suteikė) su savo
atskira religija, papročiais. Tautinei mažumai buvo sudėtingas dalykas susilieti, nes susiliejimas
paprastai reiškia išnykimą, tad klausimas ir yra toks: kiek jie yra atsakingi Lietuvos piliečiai ir
kiek jie dirba, kaip Kudirka rašė, „vardan tos Lietuvos”? Lietuvos turtingumas yra kažkiek ir
tame, kad yra įvairių tautinių mažumų, kurios turi savo unikalias kultūras, kalbas, religinius papročius, tradicijas, kitokį požiūrį į viską, savo kulinariją. Na tai Lietuvą daro turtingesnę, tikrai
visi mes mėgstame kibinus ir visiems patinka šimtalapis.
Kaip manote, kokie stereotipai dažniausi lydi tautines bendruomenes?
Stereotipai susiformuoja daugeliu atveju ne per vieną kartą. Tai yra ir išvaizdos išskirtinumai,
yra akcentai, kalbant lietuviškai. Iš akcento dažnai galima suprasti, su kuo kalbiesi lietuviškai, ar
su žydu, lenku, rusu, nes jie netaisyklingai ištaria kai kuriuos garsus, neteisingos sakinio
konstrukcijos, jaučiamas gimtosios kalbos akcentas. Tie visi dalykai yra užfiksuojami ir, kada
žmogus susiduria su tautinės mažumos atstovu, jis gali ir nežinoti, kad kalbasi su tautinės
mažumos atstovu ir tai gali paaiškėti iš pokalbio arba, atvirkščiai, jis kalbėdamas gauna tam tikrų
stereotipų patvirtinimą, nes jis akivaizdžiai mato, kaip tas žmogus mąsto ir kalba. Vienas labai
gražus pavyzdys apie žydus: vienas labai garbingas Vilniaus žydas, mano senas kolega ir
pažįstamas, kažkada prieš daugelį metų susitiko mane autobuse, mes dirbome tuo metu
skirtingose mokyklose, sužinojo, kad man gimė sūnus ir tada uždavė tipišką žydišką klausimą:
„Ar storas vaikas?” Nes tradiciškai žydams maži vaikai turi būti stori, tada jie yra gražūs ir dailūs
jų akimis. Ir žmogus kalba švariausia lietuvių kalba, šiek tiek žemaičiuodamas, nes kilęs iš
Žemaitijos, ir nieko kitais atžvilgiais, jeigu nekreipsi dėmesio į jo išvaizdą, nesuprasi, kad
kalbiesi su žydu, ir staiga atsiranda smulkmena, kuri yra tam tikras kultūrinis ženklas, kuris
žmogui leidžia būti priskirtam prie tam tikros kultūros, tai irgi yra tam tikras įdomumas
bendraujant su tautinių mažumų atstovais.
Tai rodo, kad tie skirtumai neretai labai gražūs ir parodo tautos unikalumą. Bet kodėl mūsų
visuomenėje kartais jie yra vertinami neigiamai?
Už visa ko visada stovi istorinės patirtys. Žmonės tas patirtis priima kaip tam tikrą tautinės
mažumos atstovo būtiną atributą, jei esi žydas, turi būti budrus, suktas, verslus ir taip toliau, jei
esi rusas būtinai turi būti girtas ir keiktis, tai tie dalykai jie ateina per kasdienybę, ateina iš
literatūros, ateina iš vyresniųjų pasakojimų.
O kodėl karaimus ir totorius labai dažnu atveju sieja kaip į vieną tautinę bendruomenę?
Na, jie iš tikrųjų nėra viena tautinė bendruomenė, jų yra kažkuria prasme bendra atsiradimo
Lietuvoje istorija.
O kokia ta istorija?
Karaimai yra atėję iš Krymo, kuris buvo užkariautas Aukso Ordos, mongolų totorių valstybės, ir
jie tiesiog pasitraukė į, jų manymu, saugesnę vietą ir buvo Vytauto Didžiojo apgyvendinti jo
mėgstamuose Trakuose. Visų pirma, jie buvo svarbūs dviem požiūriais: mes iš jų daug ko
mokėmės ir jie turėjo gerai išvystytą daržininkystę. Visi agurkai, aguročiai, moliūgai – visa tai
yra mums atvežta dovanų, lauktuvių iš karaimų tautos. Tuo pat metu ir tuose pačiuose Trakuose
ir aplink Vilnių apsigyveno totoriai, nes Aukso Ordoje Vytauto laikais buvo neramu, ten vyko kovos dėl valdžios. Žmonės skilo į skirtingas politines grupes, vieni laimėdavo, kiti
pralaimėdavo, o pralaimėję buvo priversti trauktis. Kadangi Lietuvai vis dar buvo aktualios
kovos su Kryžiuočių ordinu, o totoriai buvo karių tauta, jie buvo labai svarbūs kaip dar vienos
karinės pajėgos, kurios gali padėti atsilaikyti prieš kryžiuočius. Dėl to totoriai gavo čia
privilegijų, jie beveik savo statusu prilygo bajorams.
Jūs taip pat minėjote, kad karaimai ir totoriai su savo bendruomene į Lietuvą atvežė ir
įvairaus maisto. Tai kokie yra žinomiausi tautinių bendruomenių patiekalai, kuriuos galbūt
net laikome lietuviškais?
Labai daug neišvardinsiu, tik pasakysiu du labai tipiškus. Iš karaimų esame perėmę kibinus, tai
labai autentiška, ką atsivežė iš Krymo. Iš totorių labiausiai yra paplitęs šimtalapis, aguonų
pyragas riebios, sviestinės, mielinės tešlos, saldus, kaip ir būdinga rytietiškiems patiekalams. Ir,
ko gero, yra ir visokių kitokių dalykų, na va, visi mėgsta vasaros pradžioje: agurkai su šviežiu,
skystu medumi, mūsų valdovo Jogailos mėgstamas delikatesas, ir yra atėjęs iš karaimų.
Goda Saveikytė ir Julija Jungbliutaitė-Andriškevičiūtė 2E